Blog

RSS
  • Naujas Sigur Rosų albumas

    22. Jun. 2008, 19:49

    Seniai čia ką rašiau.

    Netikėtai kažkaip atėjo čia žinia apie naują Sigur Ros albumą. Gi "Takk" buvo išleistas vos 2005 metais. Na, trys metai vis tik nemažai, greitai jie prabėgo.

    Ir štai į mailą parėjo jų žinutė apie naują albumą. Oho!
    Ko tikėtis? Agaetis Byrjun, {} ir Takk buvo tikrai trys iš eilės stiprūs albumai, kurie tyrinėjo gana skirtingas emocijas. Kas trečiame turėtų skambėti, kad jaustum pasitenkinimą klausydamasis, bet nekiltų mintis apie tai, jog šitai esi jau kažkur girdėjęs?
    Kažkaip maniau, kad albume turėtų labai ryškiai jaustis kitų tautų/stilių muzikos motyvai: latino, tango, something else. Šitas mano spėjimas buvo paremtas jų trumpu (naujamečiu?) klipuku, kur jų vokalistas pasijamęs gitarą dainuoja latino persmelkta muzika.

    Jų žinutė skelbė štai ką:
    Sigur Rós decided to adopt a looser approach in the writing and creation of their brilliant fifth album. <...> The album glows with the perfect imperfection of live takes, the sounds of fingers playing guitar strings, cracked notes, and a stark, upfront presence not found in previous Sigur Rós recordings, moving away from reverb-soaked guitar sounds towards something altogether more affecting. The record also contains some of the most joyous music the band has ever recorded.

    Pradžia man ne itin kažkaip patiko. Daryti gerą muziką iš imperfectionų.... Nelabai kažkaip tikėjau, jog galėtų gautis kažkas šustro jiems. Na bet sakinukas apie "the most joyous music" mane suintrigavo. Nors tiesa, iškart pagalvojau, ar tik nebus Takk2, su krūva 4 min kūrinukų (į kuriuos niekaip neįsipaišo Sigur Ros'ai, šiaip).

    Sigur Rosai padavė mums pasiklausyt patį pirmąjį albumo kūrinį Gobbledigook. Reik manyt, kad šičia siautėja Rosų "imperfection of live takes, cracked notes". Na paklausiau jį. Nah, man tai ne sigurrosiška. Pagalvojau, kad jei ir likusi albumo dalis tokia yra, tai nekas nekas.

    Po kiek laiko leido visą albumą klausyt. Pagarba jiems už tai! Jau seniai galvojau, kad muzikantai neturi laikyt savo muzikos kaip užslėpto lobio ir žmonės turėtų galėti pirkti jų kūrybą prieš tai susipažinę su albumu. Nes nu ar ne idiotiška? Mp3 parsisiuntimui - NE, 30s iškarpos - sux (ką iš tokios trukmės gali suprast?), muzikos parduotuvėj klausant įrašą - irgi ne viską gali perklausyt ir tai laiko reikalaujantis dalykas.

    Na tai klausom antrą kūrinį Inní mér syngur vitleysingur.
    Glosoli tipo serijos kūrinys. Na toks... gaivalingesnis ir pramuštgalviškesnis Glosoli. Liuks kūrinukas. Nors įtariu, kad turėtų gan greit atsibost :) Bet dviračiu važiuojant turėtų visad gerai sueiti :)

    Trečiasis kūrinys - góðan daginn. Kažkokios nuomonės apie jį neturiu dar. Matyt, reikia atitinkamos nuotaikos jam. Šiltas, nuostalgiškas kūrinukas. Gal net popsovokai saldus.
    Na bet šį kūrinį galima užskaityti kaip Sigur Rosų skambesio paletės papildymą, klausant jo neįšoka koks kitas kūrinys ir nekartoja "va, mane MANE pergrojo!" (na, nebent Agaetis Byrjun).

    4. við spilum endalaust.
    Eina į porą su antruoju šio albumo kūriniu bei apskritai į Glosoli seriją. Žinoma, kaip ir antrasis, šitas irgi yra gerokai energingesnis, optimistiškesnis, giedresnis už patį Glosoli.
    Bet visgi, kas čia per 3:33 min trukmė Sigur'ams?
    Tik įsivažiuoji klausyt jį ir psio, baigėsi mat. Žodžiu, toks trumpas energingas šokas (sigurrosiškai, aišku). Jokiu būdu nenoriu pasakyt, kad tai prastas kūrinys man. Atvirkščiai, šis yra vienas iš keturių klausomiausių šiame albume (kol kas).

    5. Festival,
    Pirmas paprastesnis kūrinio pavadinimas ple, jau galvojau, kad tik numeriais visus kūrinius teatsiminsiu.
    Pats kūrinys, sakyčiau, labai labai sigurrosiškas. Tiek pirma kūrinio dalis (panašu į visą {} albumą), tiek antra. Galvoju dabar, ar kartais šito kūrinio jie negroja jau senokai savo koncertuose (na pora tris metus atgal?). Turiu omeny tą momentą, kai projektoriais rodo baltas varnas, nutupiančias ant elektros kabelio.
    Anyway, ne nuotaikoj esu šito klausyt. Vis atrodo, kad per daug pertemptas kūrinys. Bet vėlgi, tas pats buvo ir su {}, kurio ilgai ilgai neklausiau, bet kažkada ėmė ir suėjo visas.

    6. suð í eyrum.
    Fainas tų pianino ir būgno partijų ėjimas kartu, tarsi kažkoks konkuravimas tarp jų yra. Puikus kūrinys, nors ir jo mažiau kažkaip klausau.

    7. Ára bátur.
    Albumo superstaras. Tikrai, vienas iš geriausių jų kūrinių. Kūrinys iškart švelniai įtraukia ir ilgai ilgai nepaleidžia.
    Na taip, jis savo konstrukcija labai panašus į Viorar Vel Til Loftarasa, bet skambesys ir emocijos tikrai kitos.
    Kažkaip klausant šį kūrinį vis įsivaizduoju apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris porai minučių atitrūksta nuo visų rūpesčių ir, prisimindamas vaikystę, įsivaizduoja save kaip piratą.

    8. Illgresi.
    Man asmeniškai šis kūrinys paskęsta tarp Ara batur ir Fljótavík (kito pagal eilę kūrinio). Tiesiog sigurrosiškas akustiškas kūrinys, kurio pakomentuot dar nelabai galiu ir teatlieka man albumo fillerio vaidmenį.

    9. Fljótavík.
    Dar vienas maniškis šio albumo superstaras.
    Tik jis per trumpas blyn!!!
    Agaetis Byrjune ir {}'e tokių bajerių nebuvo, o nuo Takk vis pasikartoja mintys, jog šis ar anas kūrinys per trumpas... Belieka save nuteikinėti, kad jie nebandė dirbtinai pertempti kūrinį, taip jį sugadindami.
    Et, bet tik spėji į šį kūrinį įkristi, ir jis pasibaigia. Shit. Bet tai vienintelis jo minusas.
    Šiaip dieviškas kūrinukas (bet tik kūrinukas, o ne kūrinys).

    10. Straumnes.
    Pala, kaip jų įprastas "Intro" kūrinys tapo dešimtu numeriu? Dvi minutės. Nieko ir neprikomentuosi. Tipiškas jų intro tipo kūrinys.

    11. All alright.
    Kol kas nieko negaliu pasakyti. Na toks lopšiniškas kūrinys :)

    <to be continued>
  • Ką paklausyt dabar

    16. Apr. 2008, 21:08

    Ale koks pravalas.
    Buvau tikrai ilgokai užmetęs naujų grupių paiešką, bei apskritai naujos muzikos beveik nesieškojau, klausiausi tik tai, ką turėjau iki šiol susikaupęs.
    Dabar, galvojau, perbėgsiu per savo top50 ir susirinksiu, ką jie pastaruoju metu išleidę...

    Ir čia viskas, kas naujesnio tame sąraše:

    Mogwai - Zidane: A 21st Century Portrait
    The Cat Empire - So Many Nights
    The Beta Band - Heroes to Zeros
    The Crystal Method - Drive
    Morcheeba - Dive Deep
    Múm - Go Go Smear the Poison Ivy
    Clap Your Hands Say Yeah - Some Loud Thunder
    Daft Punk - Alive 2007

    Vos 8 albumai :(


    Gaut:
    Lenka,The Show
    Earshot - Get Away
    Audio bullys
  • Ką teko aplankyti muzikoje

    13. Dez. 2006, 21:10

    Pirmaisiais žurnalo įrašais turėjau mintį nuolat aprašinėti tai, ką klausau (juk taip smagu vėliau skaityti, ką kažkada prirašei). Kurgi ne... Gyvenime truputį per daug yra ką veikti. Neišeina reguliariai rašyt, tai bandysiu nereguliariai rašyt.

    Kažkokia nostalgija apėmė. Tai gal prirašysiu (kiek pamenu), kaip vystėsi mano muzikos supratimas?

    Bandom.

    Kažkas rimtesnio čiuju prasidėjo nuo 12 m. Iš draugo gavau paklausyti The Prodigy. Kablys! O kadangi kažkaip kitko nelabai gavau, tai šituos klausydavau per dienų dienas. Tais laikais atsiminiau kiekvieno kūrinio kiekvieną semplą, kada kas prasideda, kaip skamba, kas po sekundės bus :) Nu šiaip pagalvojus, gerai, kad nuo jų pradėjau klausyti.

    Gerai neprisimenu, bet po to greičiausiai ėjo ir kitos bigbeat, dance (vienžo electronica) grupės: The Chemical Brothers, The Crystal Method, Daft Punk (nu taip taip, ne bigbeat), Moby.

    Paskui "atsidarė" roko sekcija. Pirma grupė, ant kurios pasinešiau, buvo Rage Against the Machine. Jie kol kas įeina į mano all-time top3. Na ką aš ten iš rocko dar daug klausiau: Red Hot Chili Peppers, Nirvana, Deftones, Sepultura, Tool, Pearl Jam.

    Then Smashing Pumpkins kicked in. Brač, na jie nebuvo vienintelė priežastis, kodėl pradėjau groti gitara, bet čiuju pusę grojimo įgūdžio išsiugdžiau grodamas būtent juos (RATM, deja, elektrinės gitaros reikėtų ;). Dabar, kai jau retai begroju gitara, tai tikriausiai pagročiau tik kažką iš jų kūrybos ir kažką bossa nova stilium.

    Tiesa, klausiau ir kažką link jazz muzikos (nors gryno jazz niekad neklausiau). Puseserė davė paklausyt Jamiroquai. Čia yra paskutinysis narys mano all-time top3 sąraše. Hmmmm, arba aš gerokai primiršęs, bet kažkaip daugiau funkovų grupių ir neklausiau (a, prisiminiau dar Down To The Bone? Keistai dabar atrodo, kad tiek mažai funk grupių teklausyta buvo, o viena pateko į mano top3 :) Nors šiaip man visad patikdavo link jazz/funk/bossanova muzika. Gal kompaktuos ir mažokai tokios klausiaus, tačiau didelė dalis iš to, ką grojau gitara, buvo iš šio stiliaus, live koncai (nors jų šiaip ir nebuvo labai daug), kuriuos lankiau, buvo irgi šio žanro.

    Na gerai, manau kažkur ties šita vieta galima ir vieną iš didžiųjų mano muzikos meilių pristatyti - Trip Hop! Štai kas sukdavosi mano playliste: Massive Attack (kaipgi be jų ;), Hooverphonics, DJ Shadow, Howie B, Les Rythmes Digitales, Air, Bowery Electric, Kruder & Dorfmeister, Propellerheads, Sneaker Pimps, Kid Loco. Užtenka vardint.

    Šiaip gana ilgą laiką taip ir sukosi mano playliste bigbeat, trip hop, alternative rock ir funk.

    Vėlesnė grupė, kuri atkreipė dėmesį, buvo Radiohead. Uch, kaip klausydavosi jie, kai liūdna būdavo. Šiaip visos išvardintos anksčiau grupės yra OK, bet tai yra mainstreamas. Vis tiek visi muzikos lobiai slypi mažuose leibluose esančiose grupėse. Aišku, tie Radiohead yra irgi mainstreamas (nors už "Kid A" albumą juos tikrai reikia pagirti, tikrai ne visos populiarios grupės ryžtųsi išleisti tokį keistą mainstream atžvilgiu albumą). Bet jie (bent jau man) buvo tarsi durys į indie pasaulį: eini mainstreamo gatve, ir netyčia tarp visų blizgančių durų pamatai tokias apkerpėjusias, tamsias duris. Spiri į jas ir eini vidun (šiuo momentu klausiau The National Anthem).

    Netrukus atrasta grupė, kurią įrašyčiau į savo top5 sąrašą - Sigur Ros. Viską praklausęs, visus koncertų įrašus matęs. Gaila, kad šią vasarą nepavyko Lenkijoj pamatyt jų konco.

    Va štai šiuo momentu pamaniau, kad viską, kas man patiktų iš muzikos, esu išklausęs :))
    Paprašiau vieno pažįstamo rekomendacijų iš indie pasaulio. O brač, tai buvo vienas iš teisingiausių sprendimų, susijusių su muziką. Dar dabar atsimenu, kad man rekomendavo: Mogwai, Explosions in the Sky, The Arcade Fire, The Rapture, Bright Eyes, Devendra Banhart.

    Taip atsirado mano gyvenime postrockas. Va šito man seniai reikėjo, kažko panašaus ieškojau, ale kažkaip nepasisekė atrasti. Taigi be minėtų Mogwai ir EITS, dafiga buvo klausyta ir Godspeed You Black Emperor!, Yndi Halda, Mono, Saxon Shore, 65daysofstatic.

    Vien postrocku negyvensi, super man sulindo ir kitos indie grupės: minėti The Arcade Fire, Architecture in Helsinki, Broken Social Scene, Hard-Fi, múm, The Go! Team, Manitoba, The Cat Empire.... ir šis sąrašas yra "to be continued", nes kaip tik šiuo metu indie ir explorinu.

    Ale pažiūrėjus, kiek grupių dar liko nepaminėtos. Bet supratimą apie aplankytas vietas muzikoje galima susidaryti.
  • Broken Social Scene - Broken Social Scene

    27. Sep. 2006, 16:00

    Broken Social Scene'ų antrasis albumas You Forgot It In People tikriausiai liks mano albumų top10 dar tikrai ilgam laikui. Kai po milijono klausymų (čia dar prieš ateinant į last.fm, tad mano topuose to nelabai matyti) tiesiog iščiulpiau šį albumą (ir vis tiek neužkniso), susiveikiau trečiąjį jų albumą, pavadintą jų paties vardu: Broken Social Scene.

    Paklausiau vienąsyk.
    Paklausiau darsyk.
    Pasakyti tai, kad šis albumas visiškai nepateisino mano lūkesčių, būtų per švelnu. Tikėjausi ano albumo kūrinių Shampoo Suicide, Late Nineties Bedroom Rock for the Missionaries, Pitter Patter Goes My Heart ar Anthems for a Seventeen Year-Old Girl tęsinių. O gavau, švelniai tariant, visiškai ne tą. Dėjau po velnių ir nukišau šį albumą giliai giliai į kampą.

    Na, retkarčiais paklausydavau. Kai, pavyzdžiui, shuffle užmesdavo kokį gabalą iš jų.

    Ir štai. Vieną sykį kažkaip (shuffle mode) įsiklausiau į Major Label Debut. Patiko. Dažnai pradėjo šitas suktis mano playliste. Na, o paskui juodai užkabino jų 10 min kūrinys It's All Gonna Break. Imho tai vienas iš geriausių jų darbų.
    Na paskui suėjo ir Superconnected bei 7/4 (Shoreline).

    Galima pastebėti, kad skambesiu šitie išvardinti gabalai labai skiriasi nuo tų mano 4 paminėtų kūrinių iš You Forgot It In People. Matyt, tik dabar supratau, kad šie albumai skirti skirtingoms nuotaikoms.

    Temoj nurodytas albumas toks tarsi šviesesnis, energingesnis, neturi to sustingimo kaip anam albume (kas gana akivaizdu iš mano paminėtų kūrinių). Kaip minėjau, albumo tempas gana greitas, kartais atrodo, jog grojama gana paviršutiniškai (tai buvo mano pirmas įspūdis), tačiau įsiklausius galima pastebėti, kad iš tikro jie vienu metu naudoja gana daug instrumentų (erm, nors koks čia ir pastebėjimas, taip ir turi būti, kai grupėj 15+ narių).

    Gal ir pasakysiu nesamonę, tačiau imho You Forgot It In People yra kiek arčiau post-rock'o (aišku, su tikrais postrockiniais kūriniais negali lygintis), o Broken Social Scene kiek labiau į tradicinį roką. Bet čia tik labai minimalūs nukrypimai į tuos žanrus. Ir tai čia tik daugiau vertinant pagal nuotaiką.

    Tačiau (bent jau kol kas, gal praėjus dar šiek tiek laiko dar kitaip manysiu) ankstesnis jų albumas kaip visuma yra priimtinesnis man negu šitas (čia kol kas tik kai kurie kūriniai tikrai imponuoja).
  • Audioslave - Relevations (Pirmas įspūdis)

    11. Sep. 2006, 14:10

    Labai nustebau pamatęs, jog Audioslave'ai vos po metų išleido dar vieną albumą. Na, kai taip greit "pagamino" dar vieną albumą, nori nenori, vis tiek kyla kažkoks įtarkimas, ar čia nebus koks nesubrandintas darbas. AMG įvertino taip: "Revelations is the most diverse Audioslave record to date".

    Paklausiau albumą gal kokius 4 kartus. Kaip ir su visais Audioslave'ų albumais, man kiekvienąkart būna didelis nusivylimas, nes vis tikiuosi išgirsti kažką RATM'iško. Deja, nėr nėr to ir šitame albume.
    Gal per mažai klausiau, tačiau beveik niekas neįstrigo iš albumo. Jeigu dirbu ką nors klausydamasis šio albumo, tai dažniausiai vienintelis dalykas, kuris atkreipia mano dėmesį, būna tas, kad pradeda nervuoti Cornellio dainavimas. Kai kur jis tinka, bet daugumoj atvejų (imho) jis žiauriai nusidainuoja ir erzina mane. Nu nežinau, gal jis man atsibodo per du albumus.
    Dar kažkodėl man susidarė įspūdis, kad gabalų konstrukcija yra labai neįvairi. Ar kažkaip gabale grojama tas pats per tą patį.

    Ai vienžo, atrodo, kad dar ilgai nekils ranka vėl įsidėti šį albumą į playlistą.
  • Architecture in Helsinki - Fingers Crossed

    7. Sep. 2006, 6:27

    Edit: pasirodo, jog sumaišiau albumų tvarką. Fingers Crossed pasirodo yra debiutinis jų albumas. Na dzin, toliau esančio teksto netaisiau.

    Man tikrai patiko Architecture in Helsinki pirmasis albumas In Case We Die. Jis skleidė kažkokią gerą nuotaiką, entuziazmą, šiek tiek chaotiškumo, šiek tiek netradicinio skambesio.
    Kažkodėl ilgai nesiteikiau paklausyti antrojo jų albumo. Gal dėl to, jog pradėjęs klausyti AiH, atradau Broken Social Scene (kurio albumas You Forgot It In People tiesiog užvežė mane), paskui dar kelias grupes, na žodžiu nukeliavau į lankas. Grįžtam prie AiH. Šiaip kažkodėl maniau, kad tas jų In Case We Die buvo vienintelis jų albumas, tad pamatęs, jog jie prieš trejus metus yra išleidę ir kitą darbą, pasijutau, lyg jie būtų ką tik ką tik pagaminę kažką naujo.

    Taigi susiveikiau jų Fingers Crossed. Po savaitės intensyvaus klausymo galiu pasakyti, jog imho jie yra išlaikę savo firminį stilių: gera nuotaika, kažkas įkvepiančio, daug instrumentų "lipa" vienas ant kito. Tiesa, šis albumas gal šiek tiek melancholiškesnis negu pirmasis. Šį albumą klausiau po gana intensyvaus post-rock klausymo, tad gana neįprastai atrodo labai trumpos kūrinių trukmės (ilgiausi kūriniai yra po 4:14 ir 3:35, o dauguma yra apie 2:30 trukmės). Žodžiu, atrodo, jog kiekvienas kūrinys tėra tik kažkokia mintis, kuri nėra labai plėtojama. Nors tiesa, berods jokie kūriniai neturi kokio nors ilgo, po pusę minutę trunkačio intro bei outro, kaip mėgsta nemažai kitų grupių.

    Vat dabar klausau. Ko jau tikrai netrūksta šiam albume, tai instrumentų gausybės. Jau vien už tai pagarba jiems. Be to, vokalai gerai įsilieja į muziką (mane bėsina, kai vokalistas, dzin koks kūrinio tembras/skambesys, dainuoja ir dainuoja viską iš eilės, tipo px, daugmaž tinku).

    Visas albumas yra stiprus. Beveik nėra kažkokių išskirtinių kūrinių, kurie paliktų kitus toli už nugaros. That's also good. Vis dėlto, kol kas kūriniai, labiau atkreipę mano dėmesį, yra:
    One Heavy February
    Fumble
    Like A Call (berods singlu buvo išleistas)

    Šiaip in overall, manau, jog antrasis jų albumas nenusileidžia pirmajam. Nuotaika šiek tiek kitokia, bet tai greičiau privalumas. Kam reikia dviejų vienodų albumų?